Jis nekuria sensacijos iš neįprastos biografijos ir neatsakinėja į klausimus, kurie patenkintų paviršinį smalsumą: kodėl paliko, kas nutiko, kas buvo „ne taip“. Tai labai trapi ir šviesi Sigito Benedikto Jurčio parašyta pjesė apie žmogų, kuris leidžia sau būti gyvas iki galo. Ne todėl, kad jis būtų gyvenęs vienuolyne, bet todėl, kad daugelis mūsų gyvename vidinėje vienuolystėje: nutylėję jausmus, atidėję svajones, pasirinkę saugius kelius vietoje tikrų. Tai labai trapi ir šviesi Sigito Benedikto Jurčio parašyta pjesė apie žmogų, kuris leidžia sau būti gyvas iki galo. Tačiau būtent tyloje gimsta sąžiningumas - su savimi, su gyvenimu, su tikėjimu.